Kalba gyventojai

Editos svajonė – namas pamiškėje…

kalba gyventojas edita
Edita su vyru Ruslanu ir jų augintiniu

Edita gimė ir užaugo Raseinių rajone. Iš gimtojo miesto į Klaipėdą ji atvyko studijuoti žurnalistikos Klaipėdos universitete.

Pirmieji Editos namai uostamiestyje buvo universiteto bendrabutis. Apsigyvenimas jame buvo lemtingas, nes ten ji susipažino su savo vyru Ruslanu. Jiedu kartu jau devintus metus, o prieš ketverius metus pora atšoko vestuves.

Studijuodama Edita priprato prie miesto, jai pastarasis pasidarė savas, todėl ji ir liko čia gyventi. Pasak pašnekovės, Klaipėdoje jai gera gyventi, nes ji nėra tokia urbanizuota kaip, pavyzdžiui, Vilnius.

Pasirinko fotografiją, o ne žurnalistiką

Nors Edita baigė žurnalistikos studijas, bet ji pasirinko darbą, susijusį su fotografija. Be to, pastaraisiais metais moteris ir didžiąją laisvo laiko dalį skiria būtent fotografavimui.

„Aš visada žavėjausi fotografija ir ją mėgau, tik gal trūko įkvėpimo, o ir šeimos finansinė padėtis niekada neleido tam labiau pasireikšti, bet, kiek pamenu, jau nuo paauglystės buvau ta, kuri visada pagalvodavo, kad reikia pasiimti fotoaparatą į klasės keliones, šventes… Namuose fotografuodavau gėles, katinukus ir pan. Labiausiai mėgstu reportažinį fotografavimą, tiek aplinkos, tiek žmonių, ypač, kai jie nejaučia, kad yra fotografuojami… Galima sakyti, kad mėgstu fotografuoti viską, nes tai priklauso nuo nuotaikos, žmonių, kuriuos fotografuoju, aplinkos… Tik gaila, kad tam trūksta laiko, nes reikia suderinti darbą ir šeimos reikalus” – pasakoja Edita.

Be fotografavimo pašnekovė drauge su vyru mėgsta važinėtis dviračiais. Edita teigia, kad dviračių takų infrastruktūra yra pakankamai gera: galima patogiai nuvažiuoti iki Smiltynės ir kt. Ji su dviračiu mėgsta numinti į savo rojaus kampelį uostamiestyje – Smeltės terminalą, Marių gatvę, ten esantį uostelį. Taip pat labai patinka Karklė ir Smiltynė.

Devintus metus gyvena Žvejybos uoste

Jauna moteris visą laiką Klaipėdoje pragyveno Žvejybos uoste. Maždaug prieš porą metų ji su vyru šiame rajone įsigijo ir butą.

„Su vyru svarstėme, kur reikėtų įsikurti. Buvo minčių kraustytis į Klaipėdos rajoną, Dituvą, bet pamąstėme, kad ateityje turėsime vaikų, o iš ten važinėti į Klaipėdą būtų ne itin patogu. Prie Žvejybos uosto abu buvome pripratę, nes čia gyvenome bendrabutyje, vėliau nuomojomės būstą. Be to, šiame rajone ir netoli jo yra visos reikiamos įstaigos: darželiai, mokyklos, parduotuvės, paštas ir t.t. Dar vienas aspektas, lėmęs gyvenamos vietos pasirinkimą, – priimtina būsto kaina ir kokybė. Tad nusprendėme įsigyti butą būtent čia“, – sako Edita.

Pašnekovė taip pat mano, jog Žvejybos uosto rajonas nėra toks atstumiantis, kaip kartais teigiama įvairiuose pasakojamuose, o trūkumų galima rasti net ir prabangiausiame rajone.

Uostamiestyje pasigenda parkų ir žmonių kultūros

„Labiausiai Klaipėdoje trūksta sutvarkytų parkų. Mieste yra gausybė apleistų erdvių, kurios galėtų virsti puikiomis vietomis miestiečių pasivaikščiojimams su vaikais, šunimis. Pasigendu ir tokių paprastų dalykų kaip suoliukai, šiukšliadėžės. Taip pat vietoje mobilių konteinerių, kurių neuždaro gyventojai, ir iš jų skraido šiukšlės, galėtų būti įrengta daugiau giluminių. Dar viena bėda, mano akimis, tualetų mieste ir paplūdimiuose trūkumas. Derėtų Klaipėdoje ir daugiau renovuoti namų, nes anksčiau ar vėliau tai reikės padaryti, o ir miestas pagražėtų “ – vardija savo pastebėjimus jau devintus metus uostamiestyje gyvenanti jauna moteris.

Edita pastebi, kad ne tik klaipėdiečiams, bet ir visiems lietuviams, trūksta kultūros: nemesti šiukšlių kur papuola, nesvaidyti nuorūkų pro balkoną, susirinkti šunų krūveles…

„Pavasarį vos nepuolu į depresiją, nes po žiemos pasirodo klaipėdiečių augintinių paliktų ekskrementų krūvos, skraido šiukšlės. Su vyru turime penkerių metų labradoro mišrūną ir renkame jo ekskrementus, kadangi tai, mūsų kaip šeimininkų, pagaliau žmonių pareiga. Pikta, kad žmonės nesuvokia elementarios kultūros, tvarkingumo įtakos aplinkai ir to nemoko savo atžalų. Pavyzdžiui, tėvai vedžioja šunį ir nerenka jo „krūvelių“, meta šiukšles tiesiog ten kur stovi, tad jeigu tėvai elgiasi neatsakingai, tokie bus ir jų vaikai, kurie yra mūsų visuomenės atspindys… Apmaudu ir tai, kad gyventojai nevertina to, ką turi. Pavyzdžių apstu mano namo vaikų žaidimų aikštelėje, kuri yra neseniai buvo sutvarkyta. Joje mažieji klaipėdiečiai ne tik aprašinėjo suoliukus, sūpuokles, bet vieną dieną net teko matyti, kaip keli mažamečiai su akmenimis trankė sūpynes, lipynes, krepšinio lankus… Belieka tikėtis, kad ateityje situacija pasikeis, kad gyventojai suvoks, jog jie patys turi rūpintis savo aplinka ir ją tausoti, nes mes visi kartu ir kiekvienas atskirai kuriame aplinką, kurioje gyvename“, – sako moteris.

Svajonė – gyvenimas name šalia miško

Nors moteris jaučiasi laiminga gyvendama Klaipėdoje, bet vis svajoja apie namą pamiškėje, ramų gyvenimą be miesto šurmulio.

„Laikas nuo laiko vis pasvajoju, kad kada nors išsikelsiu iš buto ir gyvensiu kur nors gamtos apsuptyje. Mažame miestelyje, kaime gyvenimas vyksta visai kita tėkme nei didmiestyje, ten net oras atrodo kitoks… Kai pavargstu nuo darbo labai noriu ramybės ir tikiu, jog kažkada turėsiu tai, apie ką šiuo metu svajoju“, – sako Edita.