Kalba gyventojai

Sociologas Liutauras Kraniauskas – apie prabangą neskubėti

Sociologas L. Kraniauskas dažnai lankosi Vilniuje, todėl vertina tai, kad Klaipėdoje galima neskubėti.

Apie galimybę mėgautis lėtu gyvenimo tempu, žmonių trūkumą, universitetą ir kitas uostamiesčio aktualijas pasikalbėjome su sociologu, Klaipėdos universiteto dėstytoju ir užkietėjusiu klaipėdiečiu Liutauru Kraniausku.

– Kuriame rajone augote?

Teko augti prie senojo turgaus – ten ėjau į ketvirtą vidurinę. Ir ten jau buvo prasidėjusi ta naujoji statyba, kuri dabar yra visiškai nudrengta. Paskui, kai buvau 14-15-os metų, persikėlėm į visiškai naujus rajonus – šaulių gatvę Debreceno rajone, tai ten prabėgo sąmoningesnė vaikystė ir paauglystės maištavimai.

– Galbūt turite kokią mėgstamą vietą, į kurią nueinate ir pastebite, kaip ji keičiasi?

Negalėčiau pasakyti. Kadangi mama gyvena senamiestyje, tai apsilankau ten dažnai, bet tai man jau nėra ta vieta, kuri iššauktų žavėjimąsi. Tai tiesiog natūrali vieta, kasdienybė, turinti tam tikrą šarmą. Nesakyčiau, kad reikėtų idealizuoti tą seną, pradingusią Klaipėdą ar minti senuosius daugiabučių rajonus, kur prabėgo vaikystė-paauglystė ir tai paišyti pačiomis gražiausiomis spalvomis. Negalėčiau pasakyti ir, kad tai jūra. Na taip, prie jūros nuvažiuoji, bet čia atsiranda tas didysis paradoksas: jūra nėra miestas – tai gamta.

– Kokią Klaipėdą norėtumėte parodyti nevietiniam svečiui?

Vesčiausi į vietas, kurios susijusios su kasdieniu gyvenimu. Tai, kur tu gali papasakoti istorijas, ypač jei tai yra  artimas žmogus,  santykį su miestu geriausia yra perpasakoti per save. Kai gali papasakoti, kodėl tau buvo kažkas svarbaus ir tai gali būti įdomu. O jei nori tik formalaus santykio, tai pakanka nueiti į turizmo informacijos centrą.

– Pastebite, ko Klaipėdoje trūksta?

Žmonių trūksta. Sakyčiau trūksta tų žmonių, kurie neskubėtų. Nors aišku, jei sakai, kad skubantys žmonės tie, kurie miesto erdvę kerta judėdami iš vieno taško į kitą ir tas miestas jiems tampa nebesvarbus – tai tokia maršrutinė erdvė, kuri neformuoja jokio kito santykio tik kaip eismo dalyvio – ar tu sėdi automobilyje ar dar kažkur. O tas neskubantis klaipėdietis – tokių galima pasigesti, kurie sėsliau, nors ir trumpam pasėdėtų kažkurioj tai vietoj, gal knygą paskaitytų, gal kavos išgertų, gal šiaip bendrautų.

– Koks gyvenimo tempas Klaipėdoje?

Mažas.

– Gal tai priklauso ir nuo metų laiko?

Ne, sakyčiau, kad tempas yra pakankamai lėtesnis vien dėl atstumo. Atstumai, kuriuos reikia įveikti, yra žymiai mažesni lyginant, pavyzdžiui, su Vilniumi. Bet tas socialinis tempas yra tikrai sulėtėjęs ir gal dėl to atsiranda iš dalies keistas paradoksas, kad tai gali tapti savotišku prabangos dalyku. Bent šitą galiu – neskubėti ir jaustis prabangiai.

– Bet neskubant reikia turėti ir kuo mėgautis. Koks kultūrinis gyvenimas Klaipėdoje?

Sakyčiau, kad intensyvus. Bet nesugebantis surinkti kritinės masės. Jei lyginti su kokiais devyniasdešimtaisiais, kai buvo nedidelė kuriančių menininkų bendruomenė, kai kiekvienas spektaklis, kiekviena paroda sutraukdavo dideles auditorijas. Tai dabartiniu atveju, mažėjant miesto gyventojų skaičiui, matai, kad menininkų bendruomenė yra labai išsiplėtusi. Ir jie nesugeba pritraukti tos auditorijos, nes ta auditorija išsifragmentavusi. Ir nutinka toks paradoksalus dalykas, kad menininkai renginius organizuoja patys sau – savotiškas uždaras ratas.

– Sakote, kad mažėja žmonių – tai ką reikėtų darytų, kad jų būtų daugiau?  

Vienas iš tokių didesnius srautus generuojančių dalykų yra švietimo įstaigos. Bet jei nori tuos gyventojus padaryti sėsliais, tai neišvengiamai turi galvoti apie ne apie talentus, o apie tuos, kurie čia galėtų kurti šeimą. Šiaip tai gana sudėtingas klausimas… Ir jis visus kankina – žurnalistus, politikus, mokslininkus, verslininkus, nes visi nori, kad miestas klestėtų. Bet čia nėra vienareikšmio atsakymo. Pats gana įžūliai juokauju, kad reikia orientuotis ne į jaunus žmones, bet į vyresnio amžiaus – tegul bus pensininkų miestas. Miestas, kur gera numirti – toks amžinybės uostas. Žinoma, laibai jau ciniškas žvilgsnis, bet juk visi mes turėsime išeiti.

– Užsiminėte apie švietimo įstaigas. Koks Klaipėdos universitetas šiandien?

Tai, kas dabar vyksta, yra toks sudėtingas dalykas, kadangi viešojoje erdvėje universitetai yra praradę prestižą. Visi turi drąsos ir moralinę atsakomybę paaiškinti „kaip čia dabar jūs turit daryti“, bet kada tai vyksta, susiduri su tokiomis ne pačiomis gražiausiomis emocijomis ir viskas atrodo blogai. Bet, manau, gal didžiausias galvos skausmas būtų universiteto atotrūkis nuo miesto gyvenimo. Labai dažnai universitetai interpretuojami kaip atskiros institucijos. Taip, universitetai turi autonomiją, bet kai kalbama apie miesto gyvenimą, tai neturėtų būti vengiama santykio su miesto valdžia, valdžios institucijomis, nes daug ką galima padaryti savo tyrimais universitete – tai, kas yra reikalinga miestui.  Bet kadangi yra skelbiami viešieji pirkimai, tai supranti, kad santykiai iš dalies tampa tik piniginiai ir tas susiėjimas tarp universiteto gyvenimo, ir miesto gyvenimo toks kartais būna oficiozinis. Kažkur tas prasminis santykis prapuola.

– Kaip suprantu, meru nebūtumėte, net jei labai prašytų?

Ne, tikrai ne. Mama neleistų (juokiasi).

– O dabartinis meras – jis turi daug galios, rūpinasi miestu? Kaip jums, kaip klaipėdiečiui, atrodo?

Pasakyčiau, kadangi teko artimai dirbti tiek su Eugenijumi Gentvilu, tiek su Rimantu Taraškevičiumi, prie Grubliausko jau neteko, tai palyginti labai sudėtinga. Nes, viena vertus, tai labai charizmatinės asmenybės.

Kalbant apie dabartinį merą – jis yra labai gerai įvaldęs diplomatinę kalbą, bet gal ne visą laiką ją tinkamai naudoja. Kartais būna reikalingas tiesmukiškas, trumpas pasakymas, kaip sakoma – per daug neišplėtojant jokių gražių retorinių, barokinių figūrų, nuorodų į vieną kontekstą, vieną ar kitą šalį, laikotarpį ar šmaikščių žodžių. Ir tai kartais užkerta kelią save pozicionuoti kaip tvirtesnį vadovą. Ir kitas dalykas yra, aišku, yra nevaldoma tos viešosios komunikacijos erdvė. Bet čia grynai mano asmeninė nuomonė. Jeigu Gentvilas ir Taraškevičius buvo nusistatę tokį darbinį rėžimą, kad kiekvieną kurią nors savaitės dieną, paskirtu laiku, jie susitinka su žurnalistais ir meras iškart pristato pagrindines darbotvarkes. Tada matai laikraščiuose, kad eina vedamieji su mero veidu ir aptariami aktualūs klausimai, kurie yra sprendžiami čia ir dabar. Ir tada automatiškai sieji asmenybę su mieste vykstančiais procesais. Pas Grubliauską tas buvo, sakyčiau, kažkaip pražiopsota. Dėl to jis yra toks – lyg ir egzistuoja, bet lyg ir yra nematomas.

– Ko palinkėtumėte klaipėdiečiams?

Chm… Kad išlaikytų horizontalų pasaulio matymą, kur nėra jokių hierarchijų. Iš dalies, gebėjimo truputį laisviau bendrauti su skirtingos aplinkos, skirtingų socialinių sluoksnių žmonėmis, kur nereikalingi jokie ritualai, įtvirtinantys, kas tu toks esi ar nesi – tai pas klaipėdiečius vis dar yra.

Ir kitas palinkėjimas – išlaikyti tokiam labai sparčiai besikeičiančiam pasaulyje prasminį santykį su tuo, ką darai. Nepasiduoti bėgimui ir vis pagalvoti, kad tai, ką darai, yra prasminga.

Ačiū už pokalbį!