Kalba gyventojai

Simona Šakinytė: „Šalia jų aš esu savimi“

Taip aktorė, gyvūnų prieglaudos „Linksmosios pėdutės“ įkūrėja šiltai atsiliepia apie šunis. Pastaruosius ji laiko savo pašaukimo, o štai teatrą turėjo atrasti, nes vaikystėje juo nesižavėjo.  Dabar mergina kuria įsimintinus vaidmenis tiek suaugusiems, tiek vaikams. Su S. Šakinyte „Kalba Klaipėda“ kalbasi apie meilę teatrui ir šunims bei gimtąją Klaipėdą.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado teatras? Galbūt prisimenate pirmąją pažintį su teatru?

Baigiau studijas Klaipėdos universitete ir gavau darbą teatre – taip jis ir atsirado mano gyvenime. Deja, turiu nuvilti tuos, kurie mano, kad kažkada vaikystėje susižavėjau teatro magija ir todėl panorau būti aktore. Visiškai ne. Jei vaikystėje kada ir lankiausi teatre, bet tos patirties neprisimenu. Norą vaidinti sužadino ne teatras, o kinas. Į teatrą daugiau vaikščioti pradėjau paskutinėse mokyklos klasėse, nes liepė lietuvių kalbos mokytoja. Vienas pirmųjų mano matytų spektaklių buvo „Meilė, džiazas ir velnias“, kuriame Beatričės vaidmenį atliko aktorė Regina Varnaitė. Buvau lengvai šokiruota: pirma pažintis su teatru mane labai nuvylė, nes niekuo netikėjau. Bet, laimei, suteikiau teatrui antrą progą, pamačiau tokius nuostabius aktorius kaip Darius Meškauskas, Valentina Leonavičiūtė, Nelė Savičenko, Vytautas Paukštė, kuriais patikėjau. Viskas, ką jie darė ar sakė, atrodė tikra – kaip geram kine. Va, tada ir pamilau teatrą.

Jus galima išvysti tiek vaikiškuose, tiek suaugusiems skirtuose spektakliuose. Ką reiškia vaidinti vaikų auditorijai? Suaugę ar vaikai yra priekabesni žiūrovai?

Nežinau, kurie yra priekabesni. Turbūt priekabiausia sau esu aš pati. Vaikams vaidinti smagu. Spektaklis vaikams labiau yra žaidimas nei spektaklis. Bet tai nereiškia, kad reikia mažiau stengtis. Jei suaugę vertina protu, lygindami ar remdamiesi patirtimi, tai vaikai viską jaučia širdimi. Jei nesi tikras – vaikas tavimi nepatikės. Tiek su vienais, tiek su kitais turi būti nuoširdus.

Viename interviu esate sakiusi, kad mylimiausias vaidmuo yra G. Grajausko pjesėje „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“. Ką Jums davė šis vaidmuo? Ką apskritai Jums duoda teatras?

Man atrodo, kad apie šitą meilę esu kalbėjusi ne viename interviu. Nežinau, ar aš ją (pagrindinę pjesės heroję Mariją – red. past.) myliu už tai, kad ji man kažką davė. Tiesiog ji man labai artima. Pažįstama. Kartais jos dėka galiu pasakyti tai, kas labai spaudžia širdį. Neseniai kolega manęs paklausė: „Kas tau buvo per „mergaitę“? Labai liūdna ji buvo paskutinį kartą.“ Turbūt ji yra mano terapija. Esu labai dėkinga Gintarui Grajauskui, kuris pasauliui padovanojo tokį nuostabų kūrinį.

Ar esate išranki vaidmenims? Kokio personažo nė už ką nesutiktumėte vaidinti?

Kol kas nebuvo vaidmens, kurio nesutikčiau vaidinti. Abejoju, kad toks būtų. Galbūt yra dalykų, kurių nesutikčiau daryti scenoje, nes jie prieštarautų mano moraliniams įsitikinimams. Bet atsisakyti vaidmens… Už ką jo atsisakyti? Gal darbo metu jis kaip tik pasirodys labai įdomus, galbūt atskleis tai, ko joks kitas mano vaidmuo nesugebėjo.

Prieš maždaug penkerius metus įkūrėte „Linksmąsias pėdutes“. Ar tai buvo Jūsų svajonė, ar tai atsirado natūraliai? Kiek vietos Jūsų gyvenime iki tol užėmė gyvūnai? Ir kodėl mieliau renkatės gyvūnų draugiją?

Tai buvo ir mano svajonė, ir atsirado natūraliai – tai mano gyvenimo dalis, pašaukimas, filosofija, didžioji meilė, misija. Nepamenu savęs be gyvūnų. Pirmas ir vienintelis mano noras vaikystėje buvo šuo. Jis buvo išpildytas tik man sukakus dvylika. Iki tol visas vasaras, visas atostogas ir bet kokį laisvą laiką praleisdavau kaime pas bočius. Ten turėjau visko: šuniukų, kačiukų, ožiukų, paršiukų. Manau, kad būtent dėl jų užaugau geru žmogumi.

Gyvūnai yra tikri, nesugadinti, jiems nesvetima empatija. Šuo jaučia kiekvieną emociją, jam nereikia nė sakyti, kaip jautiesi, jis viską žino ir prisitaiko. Šalia jų aš esu savimi. Tai yra tos retos akimirkos gyvenime, kai nereikia galvoti, ką sakyti, kaip sakyti, kiek sakyti, kaip atrodyti, kur eiti. Šuniui esi pats brangiausias toks, koks esi. Jei mes galime „išsiloti“ ant artimųjų, o paskui šypsotis aplinkiniams, tai šuo gali aploti aplinkinius, o artimam atiduoda visą širdį. Žaviuosi tuo. Stengiuosi iš jų mokytis. Jie man geriau už bet kokią knygą, kurioje rašoma apie žmogiškas vertybes. Šunys visas tas vertybes turi ir be knygų skaitymo – jie tiesiog tokie yra. Gaila, kad dauguma to nesupranta.

Prieš keletą metų tapote ir rašytoja, išleidusi vaikišką knygelę „Linksmosios Rikos pėdutės“. Ar galvojate rašyti toliau? Galbūt bus antra knygelės dalis?

Negaliu ir nedrįstu savęs pavadinti rašytoja. Knygelė gimė dėl skurdo prieglaudoje. Pirminis jos tikslas – uždirbti prieglaudai pinigų, nes visi už knygelę gauti pinigai yra skiriami prieglaudos globotinių išlaikymui. Tik vėliau supratau, kad ji turi ir kitų paskirčių. Pasirodo, daugelis skaitydami knygelę verkia, nors jos pabaiga yra laiminga. Vadinasi, jie supranta, kad tai, ką patyrė Rikutė, yra skaudu, kad taip neturi būti. Man gera tai žinoti. Rikutei, kuri vis dar gyvena mūsų prieglaudoje ir užima atsakingas direktorės pareigas, taip pat gera tai žinoti.

Nežinau, ar bus antra dalis. Rašau kasdien – kiekvienam prieglaudos globotiniui kuriu mažą istoriją. Ne kartą girdėjau pasiūlymą išleisti knygelę, kurioje būtų sudėti geriausi mūsų globotinių skelbimai – gal vieną dieną pasinaudosiu šita proga, laikas parodys.

Kaip manote, ar Klaipėda – gyvūnams draugiškas miestas? Štai neseniai savivaldybė pristatė žemėlapį, kuriame pažymėtos gyvūnams draugiškos vietos.

Manau, kad tampa draugiškesniu. Iki visiškos draugystės dar labai toli, bet kavinės, barai, daugelis kitų įstaigų tikrai mielai atveria duris gyvūnams. Ir tai didžiulis pliusas.

Būtų nuostabu, jei ir miestiečiai suprastų, kad šuo nėra tankas, nuo kurio reikia trauktis per kelis metrus. Kiekvieną kartą malonu, net norisi dėkoti žmogui, kuris nusišypso, praeidamas pro tavo šunį. Neseniai ėjau su savo šunimis prekybos centre ir prieš mus ateinantis vyresnio amžiaus vyriškis sako mums: „Didis grožis!“

Jei galėtumėte ką nors pakeisti mieste, kas tai būtų?

Aš daug ką keisčiau mūsų mieste. Mes esame tokie laimingi, gyvendami mieste prie jūros, tad tai galėtų būti turistų ir šiaip laimingų žmonių traukos vieta. Yra labai daug dalykų, kuriuos matau kitose šalyse ir visada pagalvoju: „Taigi pas mus taip galėtų būti. Mes niekuo ne prastesni.“

Patogi infrastruktūra, draugiška ir klaipėdiečiams, ir užsieniečiams; tvarkingi, patogūs paplūdimiai; išpuoselėtos istorinės lankytinos vietos. Be to, mūsų miestas turi tokią spalvingą istoriją! Galėtume labiau ja didžiuotis ir dalintis.

Ko palinkėtumėte klaipėdiečiams?

Linkiu būti laimingiems, ko daugiau galima linkėti?

Ačiū už pokalbį!