Kalba gyventojai

Simas Galdikas: Klaipėdoje labiausiai trūksta saulės

Ilgametis „Neptūno“ žaidėjas, komandos kapitonas, savo miesto patriotas, krepšininkas, mylintis vyras ir tėvas – iš šio aprašymo nesunku suprasti, kad kalbama apie Simą Galdiką. Nors dar praėjusį sezoną žaidė už kitą krepšinio klubą, tačiau pats pritaria gerai žinomam posakiui „Visur gerai, bet namuose – geriausia“. Tad pakalbinome S. Galdiką apie gimtąjį miestą, meilę krepšiniui ir pirmąsias krepšinio aikšteles.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado sportas?

Ėjau į tuometinę 22-ą vidurinę (dabartinę „Vėtrungės“ gimnaziją – red. past.). Mokykloje mano klasė buvo labai sportiška,  visi žaisdavo krepšinį. Tik tada aš dar nelabai koks žaidėjas buvau, todėl manęs neimdavo į komandą. Tik vienas klasiokas pasiūlė lankyti su juo krepšinį. Buvau ketvirtoje klasėje, tai galima sakyti, kad vėlokai pradėjau žaisti. Bet lankiau, pramokau, tik mokykloj vis tiek niekas nenorėdavo su manimi žaisti, nes sakydavo, kad vis tiek laimėsiu. Be to, buvau aukštesnis.

Dar bendraujate su tuo klasioku?

Susitinkam kartais. Nėra laiko draugams iš tikrųjų, vasara nebent.

Praėjusį sezoną žaidėte Panevėžio komandoje, dabar esate „Neptūno“ kapitonas. Koks jausmas buvo žaisti už svetimo miesto komandą prieš „Neptūną“?

Visą laiką prieš savo buvusią komandą norisi žaisti gerai, kažką įrodyti jiems, atsiranda didesnė motyvacija.

Dabar, būdamas kapitonu, stengiuosi būti pareigingas, rodyti pavyzdį jaunimui. Reikia būti teisingu, daugiau padėti. Atvykę svečiai ar užsieniečiai taip pat visuomet pirmiau kreipiasi į kapitoną – turi padėti kiek įmanomą, aprodyti miestą, parodyti kur skaniai pavalgyti…

O kur Klaipėdoje galima skaniai pavalgyti?

Prieš varžybas turime tradiciją valgyti „Ridikuose“. Tai nedidelis naminio maisto restoranėlis šalia „Švyturio“ arenos.

Kai turite laiko pabūti su šeima pabūti – kur einate?

Iš tiesų dažniausiai pasidarome vakarą namuose: žiūrim filmą, užsisakom picą.

Tai taip išeina, kad mėgstamiausia vieta mieste yra namai?

Žinoma. O dar žmona skaniai gamina – tai kam kažkur eiti?

Kuriame rajone augote?

Augau Šiaulių gatvėje, prie prūdų.

Ir kokia ten buvo situacija su kiemo krepšinio aikštelėmis?

Mes savo kieme neturėjom krepšinio aikštelės. Gretimas kiemas turėjo, tai eidavom pas juos pamėtyti. Bet paskui ten nupjovė krepšinio lanką, nes neva šalia esančių namų gyventojams nepatikdavo iš kiemo sklindantis triukšmas. Po to, kaimynas ir aš, surinkom kiemo draugų komandą ir mano tėvuko padedami pasidarėm savo aikštelę. Mano tėvukas padarė lentą, mes su draugais radom lanką, pritaisėm ir visą tą stovą įbetonavom į nenaudojamą smėlyną. Tada jau visi pas mus ateidavo žaisti krepšinio.

Ta lenta ten vis dar stovi?

Ją nupjovė. Jau tada kai ji atsirado, gyventojai dėl jos pyko, net peticijas rašė. Tai galiausiai taip ir atsitiko. Pats vyresnis pradėjau važinėti į aikštelę, esančią šalia skulptūrų parko. Truputį liūdna, nes ten savom rankom darėm, prisidėjom ir, atrodo, kaimynai turėtų kaip tik džiaugtis, kad vaikai žaidžia, o ne chuliganauja, bet netiko jiems ir viskas.

Ar dabar mėgstat žaisti krepšinį lauke?

Anksčiau tikrai mėgdavau. Galima sakyti, užaugo kiemo krepšinio aikštelėse. Bet dabar mieliau renkuosi salę, nors draugai vasara pakviečia sužaisti.

Kokia pirma mintis pagalvojus apie Klaipėdą?

Jūra ir „Neptūnas. Visi kalbėdami apie Klaipėda mini jūrą. Tik mes, tie tikrieji klaipėdiečiai, dažniausiai vos kelis kartus vasaros metu prie jos nuvažiuojam ir mieliau renkamės kokį ežerą.

Ko palinkėtumėte klaipėdiečiams?

Kad į krepšinio varžybas daugiau vaikščiotų. Kad mylėtų savo miestą ir nešiukšlintų, nes pasinešti popierėlį, jo neišmesti kur papuola, tikrai nėra sunku.

Dar norėčiau palinkėti to, ko mums labai trūksta – saulės. Jei čia dažniau šviestų saulė, visi vaikščiotų su šypsena. Apniukęs oras verčia ir mus būti susiraukusiais.