Kalba gyventojai Metų kaimynas 2018

Senamiestyje gyvenanti Nijolė: „Mano tėvai nuo mažens mokė, kad kaimynai yra brangiausi žmonės”

Nijolė gyvena Turagaus aikštėje esančiame daugiabutyje – visai šalia to, kuriame praleido pirmuosius gyvenimo metus. Tik jos gimtojo namo nebėra – vietoj jo dabar driekiasi kelias

Senamiestyje, Turgaus aikštėje, gyvenanti Nijolė atvira visiems žmonėms. Ir pirmiausia, pasak jos, ji pastebinti žmogų, nepaisant jo tautybės ar socialinės padėties. Visą gyvenimą dirbusi mokytoja neabejinga ir savo kaimynams: stengiasi sutarti, padėti ir kartu su vyru kurti mažą daugiabučio bendruomenę.

Esate mylima savo mokinių. O kaip sutariate su kaimynais?

Mano tėvukai nuo mažens mokė mane, kad kaimynai yra brangiausi žmonės. Nes giminės dažnai būna toli, o kai ko reikia – kaimynai visada padės.

Gimiau turgaus aikštėje, paskui persikėlėme į netoliese esančią Nidos gatvę ir, tiesą sakant, su visais kaimynais, šalia kurių praleidau visą savo vaikystę ir paauglystę, bendraujam iki šiol: palydim išeinančius, aplankom kapus, švenčiam gimtadienius.

O čia visokių kaimynų turim: draugiškų, sudėtingo charakterio, bet stengiamės visuomet gražiuoju sutarti. Reikia sugyventi, todėl kaimynai pasitiki manimi: ir remontą patiki organizuoti, ir kiemą tvarkyti. Anksčiau čia už namo gėles sodindavau, o dabar tenka palikti kiemą automobiliams statyti, bet jis vis tiek pas mus tvarkingas – net turgaus direktorius ateina pagirti.

Prieš šventes, pasiunčiu visiems žinutes, pasveikinu, kad jaustųsi, jog nesam svetimi.

Ar esate seniausia šio namo gyventoja?

Ne, mano vyras čia gyvena ilgiausiai. Aš čia nuo 78-ųjų. Ištekėjau iškart po universiteto ir persikėliau gyventi pas vyro šeimą – jie čia gyvena nuo 45-ųjų. Ir kai tik pradėjau čia gyventi, labai pamilau šitą namą, nes jis – visai šalia mano gimtosios vietos. Ir nuo tada stengiuosi prisidėti prie namo išsaugojimo. Aišku, gyventojų daug jau nėra, daug kas pasikeitę. Bet va kaimynė iš devinto buto yra mano draugė, mano palaikymo komanda. Ir aš stengiuosi, kad visiems būtų gerai.

Kada statytas šis daugiabutis?

Vienuose dokumentuose yra nurodyta, kad jis statytas paskutiniame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje, kituose – kad pirmajame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje. Tarybiniais laikais buvo planuose numatyta namą remontuoti, o žmones iškeldinti. Po nepriklausomybės mes ilgai negalėjome šio būsto įsigyti, nes jis anksčiu priklausė vokiečių šeimai. Bet galiausiai gavome visus leidimus iš Vokietijos, tos šeimos giminaičių, ir 92-aisiais jį įsigijome, tačiau namas buvo avarinės būklės. Ir tada teko imtis darbų, nes jų tikrai buvo. O kol aš gyva – padėsiu savo namui ir kaimynams.

Išeina, kad Jūsų šeima jaučia didelę atsakomybę dėl šio daugiabučio ir jo gyventojų?

Tikrai taip. Būtent mano vyras ir laiptinę padažo ir kitus ūkiškus darbus nudirba. O aš stengiuosi su visais palaikyti ryšius: kaimynai, kurie nauji atvyksta, aš su jais iškart susipažįstu, skatinu kreiptis, sveikinuosi. Iš pradžių jiems gal ir keista, nepatogu, bet po to jie pradeda bendrauti. Yra tokių, kurie dabar užsienyje, tai susiskambinam. Žinau ir kai kurių kaimynų giminaičių, į kuriuos galėčiau kreiptis, telefono numerius.

Kaip apibūdintumėte gerą kaimyną?

Geras kaimynas yra tas, į kurį visada gali kreiptis, kuris bus šalia ir džiaugsme, ir skausme, ir neatsisako padėti. Svarbiausi, kad gali į jį atsiremti, pasitikėti tuo žmogumi – toks man yra geras kaimynas.

Kalbėjote, kad Jums labai brangus ir mylimas namas, kuriame gyvenate. Kaip apibūdintumėte namus?

Kur bebūtum – turi sukurti savo namus ir jausti, kad pareini namo. Ta sąvoka „namai“ – ji jau pati savaime skamba labai šiltai. Turim visada prisiminti ir kad žemė yra mūsų namai. Ir ją reikia saugoti: pakelti numestą šiukšlę, nemėtyti jų kur papuola. Jeigu žmogus elgsis visur kaip savo namuose, vadinasi jis elgsis gražiai ir gerbs savo aplinką.

Ačiū už pokalbį!