Kalba gyventojai

„Misija Sibiras’18“ dalyvė: „Kiekvienas komandos narys buvo tarsi 24 skirtingos, bet labai stiprios ir gražios pamokos“

Savo veiklumu ir energija kintiškė Ieva Kaknevičiūtė gali užkrėsti bet ką. „Misija Sibiras‘18“ projekte, kupiname įspūdžių, patirčių ir jausmų, ji vežėsi savo ukelelę ir viską išgyveno per dainą. Grįžusi iš Kazachstano ji dar verda jausmų ir minčių katile, tačiau dabar ji dega dar didesniu noru dalintis istorija – tiek savo, tiek tų, kurie jos papasakoti jau nebegali.

Jūsų seneliai susipažino lageryje, tremtyje. Ar į „Misiją Sibiras‘18“ pasiryžote vykti iš pagarbos savo šeimos istorijai? Kokią misiją sau prieš dalyvaujant buvote numačiusi? Ar nuvykus į Kazachstaną ji pasikeitė?

Man regis tikrai sunku suvokti, kas tavęs laukia Misijoje, tačiau kryptis ir vieta man niekada nebuvo labai svarbi. Būtent mano šeimos istorija, didelis noras duoti, grąžinti, dėkoti šeimai ir  Lietuvai už visa tai, ką man davė, buvo pagrindine motyvacija. Nekėliau sau jokių įsivaizduojamų tikslų, turbūt prie to prisidėjo labai realistiškas vado Arnoldo priesakas, kad neprisikurtumėme iliuzijų, tačiau visa tai, ką teko patirti – pranoko visus lūkesčius. Tai buvo taip stipru, ir taip gilu, ir visa patirtis tik dar labiau motyvavo aktyviai kurti ir puoselėti Lietuvą ir dalintis tomis sunkiomis, bet svarbiomis istorijomis.

Esate gidė. Kazachstaną matėte gidės akimis ar pavyko nuo to atsiriboti?

Šioje kelionėje buvau tiesiog nuostabios motyvuotos komandos nare, niekuo daugiau. Tačiau visus labai nustebino aplankytos Kazachstano vietos – tiek klimatas, gamta, griūvantys apleisti miestai, tiek kultūra ir žmonės. Lankėmės Karagandoje, Džezkazgane, Balchaše, aplankėme 16 kapinių ir ten suradome beveik 200 lietuvaičių kapų – jie, deja, nesugrįžo į Lietuvą, dauguma nepamatė ir nepriklausomos Lietuvos.

Tikrai žinau, kad pamatytos vietos ir patirtys praturtins mano, kaip gidės (Ieva dirba gide „Vilnius With Locals“ – red. past.), kaip Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ svečių skyriaus vadovės, kaip Lietuvą aktyviai reprezentuojančio žmogaus pasakojimus.

Prieš misiją mokėtės kryždirbystės, Kazachstane pastatėte kelis kryžius. Tai tikrai labai simboliškas ir stiprus momentas. Ką davė šio amato pamokos ir koks jausmas matyti savo rankomis nudirbto kryžiaus kilimą?

Būtent kryžių darymas su komanda man yra vienas iš ryškiausių ir gražiausių prisiminimų. Nuo pat pirmos pamokos Birštone, kai mokėmės kryždirbystės pas Algimantą Sakalauską, pajutau, kad šis darbas man labai patinka. Ir Misijoje ėmiausi kryžių puošybos Baltiškomis saulutėmis. Tai tikrai kruopštus, tačiau labai atpalaiduojantis darbas. Nors pirmąjį kryžių darėme tiesiog Rudniko kapinaitėse, svilinant saulei ir maždaug 35 laipsnių karščiui, tai buvo labai gražus, sklandus, kartais tikrai juokingas procesas. Tačiau kai į šių kapinaičių dangų iškilo mūsų statytas toks išglostytas, pačių gražiausių intencijų pripildytas kryžius Lietuvos partizanams – visiems suvirpėjo širdys, susikaupė ašaros. Tai tikrai labai stipri emocija ir akimirka, ypač giedant Tautinę giesmę. Tikrai visą gyvenimą prisiminsime ir naktinį darbą darant kryžius, pasišviečiant žibintuvėliais, visai komandai įsitraukiant ir vieningai niekam neinant miegoti kol pabaigiame pradėtą darbą. Didžiausią kryžių – 4,8 m su visa komanda iškėlėme visiškai sunykusiose kapinėse, tiesiog suartuose laukuose Saranėje: suartuose laukuose.Ir šį kryžių puošėme saulutėmis, augalo, gėlės formos (o tai simbolizuoja atsinaujinimą, žmonių kelionę ratu su visa gamta), kurios vėliau visiems netikėtai pasirodė labai panašios į Karalių Mindaugą. Jausmas, kad norisi dar kryžių pastatyti ir įamžinti, prisiminti daugiau Partizanų poilsio ir kovos vietų Lietuvoje.

Ar keliaujant po politinių kalinių kojomis mintą žemę susimąstydavote apie savo šaknis? Jei taip, kokį suvokimą tai davė? Galbūt grįžote patriotiškesnė, labiau linkusi įsiklausyti į istoriją?

Mąstydavau kone nuolat. Buvo tikrai labai įdomu suprasti apie darbą, gyvenimą, sąlygas lageriuose… kadangi lankėmės keliuose muziejuose, daug apie tai kalbėjome ir diskutavome su profesoriumi Algiu Vyšniūnu. Galiausiai, visa informacija susidėjo, susisistemino galvoje ir matėme daug didesnį, liūdnesnį vaizdą, nei kada galėjome įsivaizduoti. Manau visi grįžome geresni, švelnesni, dar labiau vertinantys savo šalies bei šeimos istoriją, vertinantys tai, ką turime, stipresni, dar labiau motyvuoti apie tai šnekėti jauniems žmonėms ir perteikti tiek šio projekto, tiek Lietuvos istorijos svarbą.

Iškart po kelionės dalyvavau giminės susitikime. Išgirdau, kad močiutės sesuo buvo kalinama Kazachstane, dalyvavo Kingyro sukilime, ten sutiko savo vyrą, anksčiau tomis temomis su giminaičiais tiesiog nešnekėdavome, o dabar tai buvo labai labai įdomu ir prasminga.

Niekada neturėjau progos su savo seneliais pakalbėti apie jų patirtį, nes jie, deja, šį pasaulį paliko labai jauni, tačiau ši Misija, išgirstos kitų politinių kalinių istorijos, man tikrai padėjo daug geriau suprasti jų patirtį, jų ir mūsų šeimos vertybes, pozityvią užkrečiančią energiją, muziką ir net humorą – visa tai persidavė kelioms mūsų šeimos kartoms ir visada padeda sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Ko kelionėje išmokote?

Atrodo, visų pamokų net neįmanoma įvardinti, bet svarbiausios ir prasmingiausios pamokos man visada yra žmonės. Kiekvieno jų istorija, entuziazmas, branda, mintys, indėlis darbais ir idėjomis… Todėl kiekvienas komandos narys buvo tarsi 24 skirtingos, bet labai stiprios ir gražios pamokos.

Ar misijoje kas nors nuvylė: pasikeitusi kryptis, žmonės, savo galimybių ribos ar pan.? O galbūt buvo momentas, kai gailėjotės savo dalyvavimo?

Tikrai tikrai ne, nenuvylė niekas. Visos patirtys, ir net pasikeitusi kryptis, buvo labai įdomi ir prasminga patirtis. Mėgstu kalnus, balandžio mėnesį savo jėgas išbandžiau keliaudama po Himalajus, užkopiau į Everesto Bazinę stovyklą (5364 m) ir perėjau dvi perėjas: Cho La ir Renjo La, todėl fiziškai buvau viskam pasiruošusi. Tačiau sunkiausia šioje kelionėje buvo psichologiškai – tikrai nelengva tiek skaudžios, siaubingos, liūdnos informacijos „suvirškinti“, toliau grįžus pasakoti, išklausyti buvusius tremtinius ar jų šeimos narius.

Iš filmų apie ankstesnes misijas galima susidaryti įspūdį, kad vienas svarbiausių elementų (galbūt palaikančių, sutvirtinančių) yra himno giedojimas ir lietuvių liaudies dainos. Ar taip buvo ir šioje misijoje? Jei taip, kokią prasmę šiandien, po ekspedicijos, Jums turi himnas, liaudiškos dainos?

Tai dar viena iš nuostabiausių ir labiausiai praturtinusių šios kelionės patirčių. Dar niekada Lietuvos himno žodžiai nebuvo tokie prasmingi, turtingi ir tiek jausmų sukeliantys. Jo skambėjimas iškilus kryžiui, giedojimas visiems ištremtiems ir nesugrįžusiems – visiems, kurių kapų nepavyko surasti, bet stengiantis išsaugoti jų svarbius reikšmingus darbus vardan Lietuvos – tikrai labai jautrus momentas. Kažkas viduje visai kitaip sukirba, visai kitaip myli ir vertina, kažkas ten tamsumas prašalina. Ir visos komandos apkabinimas, vėliavų išskleidimas, balsai ir spindinčios akys būdavo nudirbto prasmingo darbo vainikavimas. Neįmanoma turbūt paaiškinti, kas tuo metu dėdavosi kiekvieno mūsų galvose ir širdyse, bet tai buvo neapsakomai gražūs, taurūs ir stiprūs jausmai.

Dainos mus lydėjo visą kelionę, groju gitara, todėl į kelionę pasiėmiau ukulelę ir visų kartu sukurtą dainyną. Dainos mus ir stiprino, ir bendrino, ir ramino, ir mokė. Liaudies ar partizanų dainas bei sutartines traukdavome rečiau, dažniausiai ilgais darbo vakarais prie laužo. Dainavome ir autobusuose, ir žygiuose, ir net kapinėse, keliant kryžių, dirbant, ar menką atokvėpio akimirką – tai atrodė teisinga. Turbūt nė vienas laisvės kovotojas nesvajojo, kad vieną dieną jiems amžino poilsio vietoje skambės Laisvės dainos. Kai kurių dainų iki pat dabar negalime nustoti dainuoti, ir jei viskas pasiseks – filmo dainas įrašysime profesionaliai, nes į Misiją vyko išties labai talentinga ir daininga komanda.

Per tokį trumpą laiką vargu ar įmanoma pasikeisti, bet viduje, tikiu, kažkas pakito po šios misijos. Ar galite įvardinti, kas tai? Kokia grįžote po šios misijos, ką parsivežėte?

Manau ne vienam dalyviui įvyko pokyčių, tačiau kiekvienam skirtingų. Vieni atrado ar dar stipriau pamilo Lietuvą, kiti apsigludino savo charakterio savybes, reakcijas į stresą, kiti sustiprino savo šeimos vertybes. Man tai vis dar, net praėjus porai savaičių po grįžimo, yra minčių ir jausmų katilas, todėl reikia su savimi daug dirbti, kad iš tų minčių ir jausmų kažkas gražaus išaugtų. Galbūt todėl ši komanda ir buvo tokia stipri, kad esame nuoširdūs, paprasti, mylime tai, ką darome visa širdimi, ir mums šiuo metu reikalinga ne keistis, o  keisti.

Ko palinkėtumėte ateities dalyviams?

Palinkėčiau pirmiausia dalyvauti atrankoje, nes tokia prasminga, stipria, gili gyvenimo pamoka tikrai labai retai pasitaiko. Noriu palinkėti iš šio gyvenimo ir Lietuvos ne tik imti, bet ir duoti, nes padaryti gražūs darbai tikrai sugrįžta, svajonės pildosi.

Noriu palinkėti nesavanaudiškai dalintis, nesilyginti ir nematuoti kas, kiek, ko padarė daugiau, o tiesiog atiduoti visą širdį ir energiją gražiems tauriems tikslams. Noriu palinkėti tokios nuostabios komandos, tokių harmoningų dainų, ir tokių naktų prie laužo, kai nori kad ji niekada nesibaigtų. Noriu palinkėti kalbėtis ir išgirsti savo senelius, draugų senelius, tremtinius, kaimynus – jie turi daugybę labai labai įdomių ir svarbių istorijų, ir jų išklausymas jus tikrai praturtins.

Noriu palinkėti, perfrazuojant Mahatma Gandhi žodžius, kad visa, ką jūs mąstote, kalbate ir darote būtų harmoninga.

Ačiū už pokalbį!

 

Bendruomenės, mokyklos, bibliotekos, norinčios išgirsti „Misija Sibiras‘18“ dalyvių pasakojimus iš pirmų lūpų, nuo rugsėjo kviečiamos registruotis puslapyje https://misijasibiras.lt/.