Kalba gyventojai

Laivo kapitonas Sergėjus Babeško: „Į jūrą plaukiame tiek, kiek leidžia Neptūnas“

 

Nuo penkiolikos metų laivo šturvalo iš savo rankų nepaleidžiantis Sergėjus Babeško savo gyvenimo be jūros ir laivų neįsivaizduoja. Vandens pramogų entuziastas „Kalba Klaipėdai“ papasakojo, ne tik apie savo pagautą didžiausią žuvį, bet ir apie tai, kas yra sunkiausia, esant jūrininku.

Kada prasidėjo jūsų, kaip laivo kapitono, karjera?

Kadangi abu mano seneliai ir tėtis buvo jūreiviai , nors ir nemalonu pripažinti, bet jau nuo 15 metų aš slapčia iš tėčio paimdavau katerio raktus ir iškeliaudavau plaukioti, žvejoti ir mėgautis kitais vandens malonumais.

Kiek dabar laiko praleidžiate jūroje?

Labai įvairiai, nes viskas priklauso nuo sezono. Jei būtų galima išplaukti į jūrą dažniau, nei leidžia Neptūnas – taip ir darytume.

Jūreivis – profesija ar gyvenimo būdas?

Man atrodo, jog kiekvieno jūreivio atsakymas į šį klausimą būtų skirtingas. Vieni, su skaudančia širdimi ir riedančia ašara skruostu, palikę žmonas ir vaikus, išplaukia, jog uždirbtų šeimai pinigų. Tokiems žmonėms tai darbas. O vyresniems, laivų senbuviams jūra ir jūreivio profesija yra jų gyvenimo būdas. Prieš kelis dešimtmečius žmonės jūroje praleisdavo po 7-8 mėnesius. Taigi, vieni jūreiviai dirba todėl, kad šis darbas jiems reiškia pinigus, kiti dirba, nes jis jiems reiškia poilsį.

O kalbant apie mane, man jūra yra poilsis. Aišku, girdėdamas jūros ošimą, matydamas bangas ir visą jūros jėgą, suprantu, jog su ja juokauti negalima. Vieną dieną jūra tau gali būti labai maloni, tave žavinti, bet tuo pačiu būti labai pavojinga, besikeičianti. Mano gyvenime yra buvę atvejų, kuomet per šturmą, kylančią bangą, su pilnu deniu keleivių reikėjo grįžti namo. Tuomet, kai tu esi atsakingas už kitų žmonių gyvybes, to smagumo ir romantikos visai nėra. Tada gali jausti tik nežmonišką baimę.

Ar patartumėte jauniesiems klaipėdiečiams rinktis tokią profesiją?

Manau, jog jei žmogus myli jūrą, jis vienaip ar kitaip savo gyvenimą su ja susies. Šiais laikais jūreiviams nereikia išvykti labai ilgam laikui, nes išvykimų trukmę galima pasirinkti. Jei žmogus sugeba suderinti šeimą ir darbą, tai taip, tegul renkasi šią profesiją. Jauniems žmonėms šis darbas atrodo itin patrauklus, nes yra gerai apmokamas. Žinoma, alga priklauso nuo rango, tačiau prasideda nuo 2000 eurų.

Esate atsidavęs žvejys. Ar jūreiviui tai būtina?

Žvejybą rimtai įsimylėjau tik po to, kai pirmojoje savo lašišų žvejyboje pagavau 10.8 kilogramo svėrusį laimikį. Tai buvo reikšminga išvyka. Kol kas didžiausias mano laimikis yra 13.2 kilogramo.

Kadangi ir pats esu žvejybų organizatorius, smagiausias momentas visame šiame reikale yra tada, kai entuziastai atvykę iš kito Lietuvos krašto: Zarasų, Molėtų ar Vilniaus, namo į šiuos miestus grįžta su dideliais laimikiais.

Kokia buvo jūsų baisiausia kelionė laivu?

Keista, bet kai iš Klaipėdos su keltu plauki į Švediją ir jį daužo 9 ar 6 metrų bangos, kai kelto restorane absoliučiai viskas sudūžta, man baisu nebūna. Aš tiesiog pasitikiu kapitonu. Bet kuomet kapitonu tampi tu ir esi atsakingas už kitų žmonių gyvybes – tai prideda labai daug baimės. Tu jauti didelę atsakomybę, nes jie turi grįžti pas savo šeimas, vaikus.

Turbūt pavojingiausia Lietuvos jūros vieta – Baltijos jūros vartai į Klaipėdą. Ten, pučiant šiaurės vakarų vėjui yra jaučiama didelė ir stipri išeinanti srovė. Su keleiviais grįžtant iš lašišų ar menkių žvejybos, ši vieta,  iki šiol man atima kvapą.

Patarkite, kokias pakrantės vietas žmonės privalo aplankyti?

Vienareikšmiškai, privalu aplankyti Rusnės salą. Manau tai yra viena gražiausių vietų Lietuvoje. Seniai čia lankęsi žmonės tikrai turėtų nustebti, nes sala labai pasikeitusi. Jos aplinka, infrastruktūra, takeliai, prieplaukos, estakada, tikrai palieka didelį įspūdį.

Kaip, kaip kapitonui, jums atrodo Baltijos jūra? Ar ji labai užteršta?

Baltijos jūra yra viena labiausiai užterštų visame pasaulyje, nors iš vandens to ir nesimato. Bet vengti žuvies iš Baltijos jūros tikrai nėra reikalo. Aš, kaip ir kiti žvejai, priekaištų jai neturi.

Reiktų pasidžiaugti Lietuvos aplinkosaugos, gamtosaugos darbu. Jie į visas situacijas reaguoja labai greit ir žvelgiant į juos matosi, kad jų akys dega noru padėti išsaugoti tai, kas gamtoje gražiausia ir geriausia. Taip pat ne tik aš, bet ir kiti jūreiviai pastebi, jog pastaraisiais metais brakonierių skaičius yra tikrai sumažėjęs. Smagu ir tai, jog šiais laikais, kai socialiniai tinklai yra itin svarbūs, ten galima pamatyti daug gamtos mylėtojų. Visos šios tendencijos mane daro laimingu.