Kalba gyventojai

Klaipėdos jaunimo teatras: ką aktoriui reiškia teatras?

Dalis Klaipėdos jaunimo teatro aktorių

Klaipėdos jaunimo teatras per metus suvaidina apie 160 spektaklių. Kiekvienas jų pasirodymas unikalus ir ypatingas, žiūrovui siunčiantis prasmingą ir svarbią žinutę. „Kalba Klaipėda“ nusprendė pakalbinti nuo pat teatro įkūrimo pradžios čia vaidinančias aktores Ievą Pakštytę ir Laimą Akstinaitę, kurios papasakojo ne tik apie Klaipėdos jaunimo teatro atsiradimą, bet ir naujausią Klaipėdos miesto dokumentinį spektaklį.

Kaip atsidūrėte Klaipėdos jaunimo teatre?

Laima:

Šiam teatrui priklausau nuo įkūrimo pradžios, nes mes patys tai ir inicijavome, kartu su teatro vadovu V.Masalskiu. O teatrui jau, rodos, 8 metai.

Klaipėdos jaunimo teatro įkūrimo idėja gimė kai atvykome į šį miestą iš Vilniaus. Ten, Vilniaus kolegijoje, Menų fakultete baigėme mokslus. Kurso vadovas buvo V. Masalskis. Tai buvo jo pirmasis prisilietimas prie pedagoginio darbo, buvome pirmieji jo studentai. Kaip žinia, kolegijoje mokslai trunka tris metus, tad trečiųjų metų pabaigoje pradėjome galvoti, ką darysime toliau. V. Masalskis visuomet kalbėdavo mums apie nepriklausomo teatro idėją, apie buvimą kartu, neišsilakstymą po skirtingus projektus ar teatrus. Tai buvo tarsi jo paties svajonė – sukurti teatrą, kuriame galėtum kurti tai, ką nori, kurti su bendraminčiais, bendrakeleiviais. Mūsų dėstytojas turi tokią savybę, kaip aš vadinu, hipnozę (šypsosi). Arba kitaip tariant – jis moka puikiai užkrėsti. Tai dar paprasčiau padaryti su jaunu studentu. Taigi visi „pasinešėm ant šios idėjos“. Kadangi V. Masalskis bendradarbiavo su Klaipėdos universitetu, gavome pasiūlymą išlyginamąsias studijas pabaigti Klaipėdoje. Taip ir atsidūriau čia, uostamiestyje. Valentinas čia surinko dar vieną kursą ir susijungdami su jaunaisiais studentais nusprendėme įkurti Klaipėdos jaunimo teatrą.

Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“ (nuotr. Eglės Sabaliauskaitės)

Kiek laiko trunka pasiruošimas naujam spektakliui?

Laima:

Įvairiai, priklauso nuo spektaklio – dažniausiai vaikiškiems spektakliams reikia mažiau laiko.

O, pavyzdžiui, dokumentiniam spektakliui visai kas kita. Šiuo metu kaip tik tokį statome su režisieriumi Jonu Terteliu. Tai bus dokumentinis spektaklis apie Klaipėdos miestą – Klaipėdos gyventoją. Tam, kad turėtume reikalingos medžiagos darbui, pirmus tris susitikimo mėnesius dirbome su medžiagos rinkimu. Čia būdų būta įvairių – skaitomos knygos apie miestą, imami interviu iš kuo skirtingesnių Klaipėdos mieste gyvenančių ir dirbančių žmonių, miesto fiksavimas (filmavimas, fotografavimas), ekskursijos, asmeninės patirtys, užmegzti kontaktai su Klaipėdos miesto bendruomenėmis ir pan. Taigi tokiam pastatymui reikalingi beveik visi penki mėnesiai.

Įsimintiniausias spektaklis, kuriame teko vaidinti? Kodėl? Gal turite kokią įdomią ar juokingą istoriją, nutikusią spektaklio metu?

Laima:

Pirma, kas šauna į galvą, tai turbūt vienas šviežiausių darbų –„Helverio naktis“. Šį darbą statėme su aktoriumi Pauliumi Pinigiu, režisavo Valentinas Masalskis.  Man šis spektaklis neabejotinai paliks žymę mano kelyje. Ne vien dėl to, kad kūrinys sunkus, bet ir dėl paties kūrybinio proceso. Dabar atsimenu, kad tarsi manęs tuos mėnesius nebuvo ant šios žemės. Aš, kaip Laima, buvau išnykusi, formavosi kažkoks naujas kūnas su nauja siela. Nors visi į mane ir kreipėsi vardu.

Tuo metu neturėjome repeticijų salės, todėl išsinuomavome erdvę, kurioje galėtume dirbti. Erdvė buvo nešildoma, o už lango minusas. Nusipirkome šildytuvą, apsidengėme langus, repetuodavome kol patalpa būdavo įšilusi, o kai atvėsdavo, darydavome pertraukas, kad vėl galėtume ją prikaitinti. Bet žinote, įdomiausia, kad niekas iš mūsų nesusirgo, niekas nesiskundė. Sakau, tada mūsų, kaip mūsų, nebuvo. Tema buvo svarbiau už aplinką. Įdomu, tiesa? O viskas, atrodo, taip paprasta…

O apskritai įsimintinų spektaklių visuomet būna ir bus. Kartais jie būna įsimintini vien dėl savo aplinkybių. Pavyzdžiui, pamenu  vakare turėjo būti premjera Kauno dramos teatre „Mūsų miestelis“(rež. Darius Rabašauskas), ryte mums pranešė, kad iškeliavo aktorius ir režisierius Viktoras Valašinas, kuris  yra vaidinęs kitame šios pjesės pastatyme 1982 m.  Tą vakarą mūsų premjera jau pati savaime tapo kitokia, apgaubta paties gyvenimo primesta aplinkybe.

Istorijų įvykstančių scenoje, ko dažnai žiūrovas nemato, irgi ne viena. Kartais aktoriai, ypač vaikiškuose spektakliuose, mėgsta pakvailioti ir iškrečia vienas kitam įvairių pokštų scenoje.

Arba dingsta elektra, lūžta dekoracija ar svarbus rekvizitas ir tuomet prasideda tikrasis „čia ir dabar“ aktoriaus veikimas – pasitelkia vaizduotę ir sukasi iš keblios situacijos. Dažnai tai tampa itin komišku reginiu.

Ieva Pakštytė spektaklyje „Graži ir ta galinga“ (nuotr. Eglės Sabaliauskaitės)

Ieva:

Spektaklio – koncerto „Graži ir ta kita“ premjera 2016 m. Šis darbas išsiskyrė tuo, kad kūrėme jį savo iniciatyva, be pinigų, be režisieriaus, bandydamos sukurti naują spektaklio – koncerto žanrą, bandydamos išmokti groti muzikiniais instrumentais, bandydamos kurti dainas ir visus šiuos savo bandymus lipdydamos į vieną pasirodymą. „Graži ir ta kita“ kūryba buvo lyg eksperimentas, o paskutinės minutės prieš lipimą į sceną atnešė tokį jaudulį, kurio daugiau nesu patyrusi. Smagiausia tai, kad koncertui prasidėjus jaudulys tapo didžiule vidine energija ir puikiu pasirodymu, o vakaras, kurio taip bijojome, baigėsi džiaugsmo ašaromis.

Jei gyvenime žmogus galėtų sudalyvauti ir išvysti vienintelį spektaklį, koks jis būtų?

Laima:

Pakelčiau jį  mėnesiui virš žemės, kad skraidydamas po skirtingus žemynus, matytų gyventojus iš viršaus.

Ieva:

Spektaklyje „Mūsų miestelis“ atlieku jaunos moters Emilės vaidmenį, kuri po mirties grįžta į savo vaikystės namus ir gali dar kartą pergyventi vieną savo jau nutrūkusio gyvenimo dieną. Paprasčiausias rytas, pusryčiai, seniai mirę praeiviai gatvėje, besisveikinantys jos tėvai ir kasdienių akimirkų stebėjimas iš šalies tampa nepakeliamas, nes Emilė supranta, kiek daug nuostabių akimirkų ji nepastebėjo, kaip greitai jos prabėgo, bei galutinai suvokia, kad tai niekada nebegrįš.

Jei turėčiau pasiūlyti vienintelį spektaklį, tai nemanau, kad jis galėtų įvykti teatre: jis vyksta kasdien, tik mes jo nematome, nes esam per daug užsiėmę darbais, planais ir savimi. Kad ir kaip naiviai tai skambėtų, aš manau, kad vienintelis tikrai svarbus spektaklis vyksta realybėje ir tik nuo mūsų rūpesčio vienas kitu, atvirumo ir nuoširdumo priklauso, ar tai bus komedija, tragedija, ar farsas.

Ką jums reiškia teatras?

Laima:

Nežinau… turbūt viskas, kas nėra materija. Dar tai yra kalbėjimas. Taip, tai kalbėjimo forma, kurią aš pasirinkau. Kalbėjimas, bandant išprovokuoti dialogą, diskusiją. Nebūtinai verbalinę.

Ieva:

Man atrodo, kad teatras yra metafora – meilės, karo, neapykantos, draugystės, beprotybės ir visų kitų temų, kurias teatre nagrinėjame. Nesvarbu, kokia istorija, siužetas tą metaforą perteikia, svarbu, kad žiūrovas galėtų ją „išgliaudyti“ ir rasti, kas paslėpta tarp scenografijos, vaidybos, šviesų, kostiumų ir panašiai. Man patinka, kai teatras, išlaikydamas metaforos paslaptį, poetiškumą ir energetiką, gali tiesiogiai ar pasąmonine prasme veikti žiūrovą ir aš noriu būti tokio teatro dalimi.