Kalba gyventojai

Flamenko šokėja Greta Seiliūtė: „Flamenką gali šokti kiekvienas, tam nereikia karšto pietietiško kraujo“

Greta Seiliūtė – jauna flamenko šokėja, save realizuojanti ir išlaisvinanti per šokį. Mergina gimė Klaipėdoje, augo Prienuose, studijavo Vilniuje, o aistra flamenko kultūrai net buvo išviliojusi į Ispaniją, kur flamenko sostine tituluojamoje Sevilijoje mokėsi prestižinėje flamenko mokykloje „Fundacion Christina Heeren de Arte Flamenco“. Todėl ne veltui Greta gali būti tituluojama tikra flamenko šokio profesionale. O ją pamatyti galėsite jau šį sekmadienį flamenko šokio spektaklyje „Emocijos“, kuriame ji pasirodys kartu su viena žymiausių šalies balerinų Beata Molyte.

Kaip atradote flamenką? Kodėl ir kuo būtent šis šokis Jus sužavėjo?

Studijų metais, su kurso drauge sugalvojome vasarą mėnesį keliauti autostopu Ispanijoje: nuo Barselonos iki Sevilijos. Nepaisant to, kad šiuo būdu Ispanijoje beveik niekas nekeliauja, mums pavyko pasiekti savo tikslą. O jei jau esi Ispanijoje – kaip nepamatyti flamenko pasirodymo? Nors tuo metu apie šį šokį beveik nieko nežinojau. Taigi, Malagoje, palydėtos vietinio bičiulio, įžengėme į apšnerkštą, apytamsį bariuką, prisėdome prie mažo staliuko ir laukėme pasirodymo. Išėjus į sceną šokėjoms kažkas su manimi įvyko: negalėjau atplėšti akių nuo šokėjų, kurios man atrodė gležnos ir jautrios, bet kartu – tvirtos ir nepalaužiamos. Man tai buvo visiškas katarsis, kažkokia magiška, nepaaiškinama patirtis. Flamenkas mane perskrodė kiaurai. Nusprendžiau grįžusį į Vilnių susirasti, kur galėčiau mokytis šio šokio. Vis klausiau savęs – „Kaip aš iki šiol galėjau be jo gyventi?“.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Flamenko šokio subtilybių mokėtės Sevilijoje, prestižinėje flamenko mokykloje „Fundacion Christina Heeren de Arte Flamenco“. Ar nekilo noras ten likti? Papasakokite apie ten esančią flamenko kultūrą.

Labai džiaugiuosi, kad teko studijuoti flamenko sostinėje Sevilijoje. Ten susirenka flamenko mylėtojai iš viso pasaulio: nuo japonų iki amerikiečių, ten geriausi mokytojai, aukščiausias lygis. Ten įgijau ne tik šokio technikos, bet ir būtinų profesionalui teorinių žinių, mokiausi flamenko istorijos. Ispanijoje praleistas laikas, kasdien mokantis tai, ką aistringai myliu, sutinkant žmones iš viso pasaulio – tai labai brangūs prisiminimai. Su savo klasės draugėmis iš Pietų Korėjos, Šveicarijos ir JAV iki šiol palaikau ryšius. Ir išties, išvažiavusi iš Ispanijos svarsčiau, kad noriu ten ir pasilikti.

Flamenkas Ispanijoje ir visame pasaulyje sparčiai keičiasi, savo vietą atranda ne tik tradicinis, bet ir įvairūs flamenko eksperimentai, šiuolaikinis flamenkas, auga techninis lygis.

Įsivaizduojant flamenko, prieš akis iškyla ir gražios, pečius apnuoginančios suknelės, puošniu sijonu, ryškios spalvos. Ar drabužiai – neatsiejama šio šokio dalis?

Tradiciniame flamenke apranga, kurią apibūdinote, neatsiejama. Tačiau mano manymu, tikrasis šio šokio grožis slypi pačioje raiškoje. Man labai patinka stebėti miestelių bendruomenes, kurių kasdienybėje yra flamenkas. Jie pasakoja savo istorijas šokiu, muzika, dainavimu ir tai daro nuoširdžiai. Galiausiai, drabužiai – tik priedanga, o tikrasis kiekvienos asmenybės grožis ir nuoširdus santykis su sau brangiais žmonėmis – būtent tai gali tikrai paliesti, sujaudinti, padėti užmegzti ryšį. Tad sakyčiau, kad neatsiejama flamenko dalis yra emocijos,  ištikimybė sau, drąsa būti savimi. Tai universalūs dalykai, todėl savo mokinėms Beatos Molytės baleto mokykloje visuomet sakau, kad flamenką gali šokti kiekvienas. Nereikia karšto pietietiško kraujo, būti čigonu ar turėti rudas akis. Viskas, ko reikia, yra kiekvieno iš mūsų viduje, tereikia išdrįsti tai išlaisvinti.

Jau šį savaitgalį kartu su žinoma šokėja, baleto artiste Beata Molyte pristatysite flamenko šokio spektaklį „Emocijos“. Papasakokite apie ką šis spektaklis ir kaip jis gimė.

Spektaklio pagrindinė idėja yra tokia, kad nėra blogų ar gerų, tinkamų ar netinkamų emocijų, kurias galime sau leisti ar drausti, nes jausti – reiškia gyventi. O gyventi – tai džiaugtis ir nusivilti, trokšti ir bijoti, apstulbti ir nieko nebesitikėti, mėgautis ir sielvartauti, gėdytis ir didžiuotis, ir patirti tai visu kūnu: nuo kojų pirštų iki plaukų galiukų. Šis šokio spektaklis – jausmų šventė, kviečianti žiūrovą atsitraukti nuo paviršutiniško pozityvumo, mandagaus šaltumo, racionalumo ir pasinerti į spalvingą emocijų pasaulį, kurį scenoje kursiu aš ir Beata Molytė. „Emocijose“ pinsis juokas ir ašaros, o širdis plaks stipriau, neleisdama pamiršti, jog gyventi – tai jausti.

Greta Seiliūtė kartu su Beata Molyte sukūrė flamenko šokio spektaklį „Emocijos“/Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Koks jausmas dirbti su viena garsiausių šalies baleto artisčių? Ko Jus išmokė ši patirtis?

Beata (Beata Molytė – red. past.) yra nuostabus žmogus, su kuriuo malonu ir lengva dirbti. Vertinu tai, jog ji patikėjo manimi, padėjo žengti pirmus žingsnius į šokį, o šį sekmadienį kartu žengsime ir į sceną. Tai – jaudinantis momentas.

Ar pati šokate tik flamenką? O galbūt turite ir netikėtų talentų? Ar kitoms veikloms lieka laiko?

Taip, šoku tik flamenką, bet man labai smalsu būtų mokytis porinių šokių, nes šokti su partneriu man – nepažinta žemė.

Mūsų giminėje ir šeimoje nemažai muzikantų, tad nuo vaikystės traukė muzika, turiu tam gabumų. Taip pat labai mėgstu rašyti, stengiuosi gilinti šias žinias ir įgūdžius. Dieną dirbu vadybininke šiuolaikinio šokio teatre „PADI DAPI Fish“, tad šį pomėgį realizuoju čia.

Gyventi grįžote į Klaipėdą – papasakokite, kokią Klaipėdą prisimenate vaikystėje, kaip matote šį miestą dabar.

Laikau save klaipėdiete, nes čia gimiau ir visad norėjau gyventi, nors užaugau Prienuose, kuriuos taip pat laikau savo namais. Klaipėda nuo vaikystės man siejosi su vasaromis – tai buvo mano „vasaros kaimas“. Kai kiti vaikai vasarą važiuodavo pas močiutes į tikrą kaimą, aš keliaudavau pas močiutę į uostamiestį.

Klaipėda turi ypatingą atmosferą, kurios neturi joks kitas miestas. Jos net oras kitoks: gaivesnis, lengvesnis.

Kokia Jūsų mėgstamiausia vieta mieste, kur mėgstate pabūti, nurimti, o gal net – pasislėpti?

Mėgstu būti miške. Klaipėdoje gamta labai arti. Kai studijavau Vilniuje, vis mąsčiau, kad žmogus yra tarp dviejų pradų: gamtos ir kultūros. Ir šie pradai mus papildo, bet kartu ir sukuria įvairias įtampas. Flamenkas irgi kalba apie įtampas, pasipriešinimą, nes šokėjos kojos ir apatinė kūno dalis visada tvirtai remiasi į žemę, o rankos, torsas siekia dangaus. Tai žmogaus gyvenimo metafora – tarp buities, kasdienybės, žemiškumo ir svajonių, nuotykių, dangaus.

Aisčio Bylos nuotr.

Kokias miesto problemas pastebite arba su kokiomis galbūt tenka susidurti?

Šiandien neramina tai, jog sparčiai mažėja gyventojų. Miestas, ypač senamiestis, tuščias. Nenorėčiau, kad Klaipėda pavirstų provincija, nes dabar tarsi yra kažkoks pasimetimas, ar mes miestas, ar miestelis. Kartais pavydžiu Vilniui jo šurmulio, žmonių, personažų įvairovės, pulso. Norėtųsi šių dalykų šiek tiek atriekti ir gimtajam miestui. Tikiuosi, kad Klaipėda vis labiau trauks jaunus žmones, jie čia studijuos, mokysis ir kurs gyvenimą – tada galėsime būti ramūs, kad miestas gyvuos, augs ir stiprės.

Ko palinkėtumėte klaipėdiečiams?

Manau, kad menkai pažįstame uostamiesčio istoriją. Ji tokia marga, tačiau rodos šiandien išlikę tik keli pastatai ir memorialinės lentelės. Po nacistinės Vokietijos, vėliau Sovietų Sąjungos okupacijos, išvykus seniesiems gyventojams, Klaipėda tapo tarsi tabula rasa. Turime sukurti jos tapatybę iš naujo, tad linkiu klaipėdiečiams pažinti miesto praeitį ir tapti jo naujo veido kūrėjais.

Ačiū už pokalbį!